MMD istorija

 

Medis žmogaus gyvenime egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Kaip rašo inžinierius Antanas Graurokas 1927 metais Kaune išleisto vadovėlio „Medžio technologijos kursas“ įžanginiame žodyje [originalus tekstas] “ Lietuva nuo senų senovės buvo miškų šalis. Lietuvių giminės, išjudintos dar priešistoriniais laikais iš savo protėvynės, po ilgametės kelionės atsidūrė dabar lietuvių ir iš dalies gudų gyvenamam krašte, pasitraukę į neišbrendamus raistus ir girias nuo viso pasaulio akių.

Lietuvos miškai paslėpė juos ir leido ramiai plėtoti ugdyti savo kultūrą beveik iki XIII amžiaus pradžios. Miškai lietuvį ne tik gynė, bet ir teikė jam maistą, apdarą ir ginklų; todėl lietuvis mylėjo ir gerbė mišką. Po šventais ąžuolais jisai atlikdavo savo viešuosius reikalus; po jais meldėsi Dievams, po  jais teisė jį seniūnai; po jais dūmodavo tardavo, kaip apgynus tėviškė ir labas nuo svetimų užpuolikų.“

Tad mūsų manymu, organizacijos vienijančios medienos ir jos dirbinių mylėtojus ir entuziastus  atsiradimas Lietuvoje yra būtinas, natūralus reiškinys.

Medžio meistrų draugija įkurta 2014 metais.

TIKSLAI:

  •  tradicinių amatų puoselėjimas ir plėtra;
  • gaminių ir paslaugų kokybės gerinimas;
  • medienos meistrų švietimas, kompetencijų didinimas;
  • kiti aktualūs su medienos dirbinių gamyba ir eksploatacija susiję klausimai.

VIZIJA: tapti AKTYVIA, STIPRIA, ĮTAKINGA medinukus vienijančia organizacija.

MISIJA: padėti bendruomenės nariams TOBULĖTI, REALIZUOTI, PUOSELĖTI AMATUS BEI KOOPERUOTIS.

Draugija vienija ne tik medienos amatų meistrus, bet ir vartotojus, projektuotojus, architektus, restauratorius, kitus mediena ir jos gaminiais besižavinčius žmones.

Mus vienija MEDŽIO ŠILUMA, JAUKUMAS IR NEAPRĖPIAMOS GALIMYBĖS… jei ir Tau tai artima, kviečiame prisijungti prie Mūsų!

Lietuvos medžio meistrų istorija

 Lietuvos medienos meistrų istorija

Pagal „Dvylika kėdžių“ straipsnio originalas.

Žinoma, kad jau 1579 m. gegužės 30 d. Vilniaus amatininkai gavo karaliaus Stepono Batoro privilegiją steigti stalių cechą. Jo statute buvo skelbiama, kad nariams leidžiama gaminti įvairius stalus, spintas, kėdes, langų rėmus ir kitus stalių gaminius ir pardavinėti juos Vilniaus turguje. Tikraisiais cecho nariais galėjo būti tik stalių meno meistrai. Vilniaus stalių ceche XVIII a. dirbo daug iš užsienio atvykusių meistrų. Nemažai baldų ir bažnytinės įrangos pagamino jėzuitų vienuolyno dirbtuvės.

Pirmasis stalių cechas Kaune įsteigtas 1672 m. lapkričio 3 d.  XVII a. pab. – XVIII a. pr. Vilniuje darbavosi baldžiai Friderikas Donelaitis, Jonas Mikutaitis, atvykę iš Tilžės. Literatūroje minimas ne vienas XVIII a. Vilniuje bažnytinius baldus gaminęs užsienio meistras. 1752 m. liepos 25 d. baldžių cechą įregistravo Klaipėdos meistrai. Klasicizmo stiliaus baldai buvo gaminami ir keliose didiko A. Tyzenhauzo manufaktūrose. Nors daugiausia baldų pagamino Baltarusijoje veikusios Radvilų manufaktūros, bet neabejojama, kad šie didikai baldininkyste vertėsi ir Lietuvoje (yra išlikusių spintų). Atžymos, paliktos Klaipėdos laikrodžių muziejaus balduose ir laikrodžiuose, byloja, kad šiame mieste visą XVIII a. būta aukšto lygio meistrų, dirbusių pavieniui. Tik laikrodžių dėžių gamintojai buvo susijungę į cechą; jų produkcija buvo tokia kokybiška, kad beveik nereikėjo įsivežti laikrodžių iš užsienio.

Iki XIX a. vidurio baldų gamyba Klaipėdoje buvo priskiriama stalystės amatams. Jau minėta, kad tokią privilegiją 1752 m. gavo ir Klaipėdos stalių cechas, tačiau veiklą dėl objektyvių priežasčių pradėjo tik 1761 m. Nors XVIII a. Klaipėda buvo žinoma kaip miško uostas, skirtingai nei kitos medžio apdirbimo šakos, baldų pramonė nebuvo plėtojama. XVIII ir XIX amžiais čia dirbo daugybė amatininkų, kurie gamindavo namų apyvokos daiktus ir baldus pagal užsakymą. Galbūt, veikė ir kuparų gamintojų susivienijimas – krašte paplito nemažai stilistiškai artimų XVIII a. II pusės tapytų skrynių ir kuparų. Masiškesnė Klaipėdos baldų gamyba siejama su degtukų fabriku “Balkan”, veikusiu nuo 1874 m. 1927 m. šis fabrikas pradëjo gaminti baldus, parketą. Čia taip pat buvo gaminami radijo aparatų futliarai firmoms “Marconi”, “Philips” ir “Telefunken”. Nuo 1882 m. Klaipėdoje veikė dirbtuvė „Mobelmagasin der vereinigten Tischler“, priklausiusi Ernstui Pierachui, o vėliau perėjo jo sūnaus nuosavybėn ir vadinosi „Pierach, Kundt & Co“ arba „P.K.C.“. Firma garsėjo ne tik gera produkcijos kokybe, bet ir labai sudėtinga istorizmo stiliaus puošyba.

Kaune, kaip mieste esančiame prie dviejų upių, Nemuno ir Neries, buvo labai geros sąlygos vystytis medžio apdirbimo pramonei. Upėmis buvo patogu atplukdyti medieną iš įvairių Lietuvos vietų. Todėl pirmosios medienos apdirbimo įmonės ėmė kurtis upių pakrantėse. 1863 m. pirkliai J.Kopelianskis ir O.Verbliudskis įkūrė pirmąją lentpjūvę Kaune, Jonavos gatvėje. Atsidarius tokiai pajėgiai įmonei tapo tikslinga kurti ir didesnes baldų įmones. Kita labai reikšminga Lietuvos baldų pramonės raidos data yra 1879 m. (kai kuriais šaltiniais – 1870 ir 1880 m.), kai Kauno Fredos priemiestyje buvo įsteigta pirmoji pramoninės baldų gamybos įmonė “Elena“. Jau 1882 m. ši įmonė turėjo 200 darbininkų (pagal kitus šaltinius 1885 m. fabrike dirbo 64 darbininkai). J. Riomeriui priklausantis fabrikas gamino įvairius baldus (daugiausia indaujas), parketą, vežimų ratus, baldus ar įrangą transporto priemonėms (garlaiviams, arkliniam tramvajui, traukiniams ir jų stotims,  karietoms). Dalį produkcijos parduodavo net užsienyje. Kai Carinės Rusijos valdžia užsakė pagaminti kėdės, suolus daugeliui geležinkelių stočių, tai J. Riomeris JAV nupirko moderniausią gamybos įrangą. Deja, „Elenos“ fabrikas baldus gamino neilgai – nesugebėjo atlaikyti konkurencijos, ir ėmė dirbti kaip lentpjūvystės įmonė. Vėliau šioje bazėje vėl įsitvirtino kiti baldžiai.

XIX a. pabaigoje, Kemeriškiuose, prie Kauno, veikė Adlerio ir Rozenbliumo baldų dirbtuvėlės, sureikšmintai save titulavusios fabrikais. Kauno gubernijoje pasižymėjo Jonavos staliai ir baldžiai, kurių pagaminta produkcija – spintos, lovos, stalai ir kėdės – buvo eksportuojama į Angliją ir Olandiją ir turėjo neblogą turėjo paklausą. 1913 m. Kaune su medžio apdirbimu susijusioje pramonėje dirbo apie 400 darbininkų.

XIX a. pabaigoje ir XX a. I pusėje Marijampolėje ir jos apylinkėse bažnytinius altorius, kitą bažnyčių inventorių bei baldus gamino tokie garsesni meistrai: Antanas Mačiulis (kitur – Mičiulis), Kazys Magauskas, Jonas Račiukaitis. Daugelis iš jų buvo Adomo Karaliaus mokiniai; pastarasis turėjo įmonę Suvalkuose, o vėliau persikėlė į Marijampolę. Jų gamybos pavyzdžiai įrodo glaudžią bažnytinių baldų stilistinę sąsają su bufetų, servantų, spintų forma ir gamybos technika. Pažymėtina ir tai, kad A. Karaliaus meistrai naudojo tik ąžuolo medieną (būta išimčių puošyboje). Stalius Vincas Penčyla (1859-1930) vienas pirmųjų Marijampolėje po spaudos atgavimo įsteigė lietuvišką knygyną, 1907 m. tapo Lietuvos mokslo draugijos nariu. XIX a. pabaigoje jis kūrė bažnytinius altorius Sūduvos ir Dzūkijos bažnyčioms, baldus klebonijoms, turtingiems pasauliečiams. To amato neapleido ir vėliau, o profesinius įgūdžius perdavė sūnui. Ilgainiui ir Vilnius tapo stambiu stalystės centru. 1879 m. nemažas dirbtuves atidarė J. Mickūnas.

1893 m. Vilniaus mieste  jau dirbo 220 meistrų, 136 pameistriai ir 270 mokinių. ). Žinoma, kad 1895 m. Vilniuje baldus gamino Gilerio ir Dovydovo įmonės. Mažame Kapčiamiestyje veikė pirklio Rutenbergo fabrikas. Kituose Lietuvos miesteliuose tokie cechai atsirado vėliau. Gamybai buvo naudojama vietinė ir iš dabartinės Baltarusijos įvežama mediena; ir tik retais atvejais baldus gamindavo (ar puošdavo) iš egzotiškos medienos. Ekonominiu požiūriu Lietuva buvo žymiai geriau išvysčiusi baldininkystę už kitus Rusijos regionus (atsiliko tik nuo Sankt Peterburgo. Taigi, XIX a. pabaigoje Lietuvoje susikuria stambios įmonės iš sunaikintos cechinės gamybos struktūrų.

Carizmo laikais Žemaitijoje pagamintais vienetiniais baldais garsėjo Augustinas Potockis (1844 – 1945), kuris specializavosi kraitinių skrynių, išmargintų įvairiais raštais, gamyboje. Jis savo nedidelėje kalvėje nukaldavo skrynioms apkaustus, sudėtingus užraktus. Nemažai jo sukurtų stalelių, indaujų, altorių galima pamatyti bažnyčiose ir muziejuose. Labai puošnius baldus kūrė daug pasaulio išmaišęs auksinių rankų meistras Kazys Mockus 1870-1943). Baldus bei skulptūras gamino meistras Kazys Varnelis.

Kostas Petrikas, 1895 m. gimęs Liepojoje, 1923 m. į Kauną atvažiavo kaip mažai žinomas verslininkas ir jau kitais metais Vilijampolėje, Raudondvario gatvėje, įsteigė fabriką, gaminusį nuo kukliausių iki prabangiausių baldų.  Tiesa, jie nevengė ir gretutinės produkcijos: gamino langus, duris, parduotuvių įrangą, laiptus, parketą, apdailos ruošinius. 1929 m. šalia senojo pastato iškilo erdvus dviejų aukštų mūrinis korpusas, o 1932 m. ir triaukštis (paaukštino tą patį). Apatiniuose aukštuose vyko gamyba, o trečiajame buvo sandėliuojami ir urmu pardavinėjami gaminiai. Įmonės komplekse būta ir daugiau statinių: poliravimo pastatas, žaliavos džiovykla, kontora ir rūbinė darbininkams, valgykla. 1932 m. Londono baldų parodoje laimėjo pagrindinį prizą – Grand Prix ir aukso medalį. Geriausi gamybos pavyzdžiai išliko buvusio Lietuvos banko pastate. Kai 1940 m. fabriką nacionalizavo, jame dirbo 40 žmonių.

1930 – 1934 metais Kaune minimi dar šios baldų dirbtuvės ar fabrikai: A. Strogavičiaus, bendrovė „Universal“, akcinės bendrovės „Dzūkija“, „Miškas“, Tamašausko „Konkurencija“, Vytauto Gintauto pintų baldų įmonė, įmonė „Pažanga“, „Avoda“, „Baldas“, Inžinieriaus Adamčiko, Vitkindo ir Co medžio apdirbimo bendrovė. Nedideles įmones (iki 10 dirbančiųjų) turėjo šie savininkai: O.Zilberis, V. Zimonaitis, V. Klioklys S. Kudžius, H. Martakas, G. Landmanas, Mariamauskas ir V. Gintautas, P. Bepirštis, A. Srogavičius, P. Orvinas, D. Jaškuneris, M. Gordonas, M. Mandelbrantas, M. Nortkus,V. Staugaitis, Versovskis, B. Sadauskas, M. Bermanas, O. Budreckienė, A. Alperavičius, Šusteris, B. Lurje, K. Petrikas, J. Baraišis ir dar keliolika asmenų. „Brolių Rozenbliumų” medinių drožlių ir vinių fabrikas gamino net drožlių plokštes, todėl nereikia nustebti, jei kai kurių baldų fragmentai, galėjo būti pagaminti ne iš medžio masyvo. Tiesa, tos drožlių plokštės paprastai buvo skiriamos ne baldų pramonei.

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos (1923 m.) baldų gamyba pagyvėjo: 1926 m. mieste veikė 198 mažos baldų dirbtuvės (950 žmonių). „P.K.C“ firma, ir tarpukariu veikusi uostamiestyje,  buvo žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pelningi užsakymai (ypač Lietuvos banko) privertė 1929 m. atidaryti antrąjį gamybos padalinį didelėse patalpose prie Biržos tilto. Buvo gaminami ne tik serijiniai, bet ir individualiai užsakyti baldai. Naudojo ne tik vietinę medieną, bet ir atplukdytą žaliavą: Kanados beržą, Indijos cuamaną, Afrikos kriaušes, raudonmedį, Kaukazo riešutą. Sandėliai stovėjo Fridricho Vilchelmo gatvėje. Sėkmingai klestėjo iki 1940 m.  Per dešimtmetį Klaipėdos įmonių skaičius sumažėjo: 1936 m. mieste veikė 3 didelės, o 1938 m. – 12 baldus gaminančių bendrovių. Buvo propaguojamas savitas „vokiškai lietuviškas“ baldų stilius, dizaineriai aukštai vertinami užsienio parodose. Iš tarpukario Klaipėdos baldadarių išskirtina ir Johno Wapenewskio įmonė, Luizės gatvėje gaminusi minkštuosius baldus.

Šiauliuose serijinės baldininkystės pradžia – 1931 metai: mieste pradėjo veiklą M.Raiko ir J.Rodo baldų gamybos dirbtuvė. Ši įmonėlė gamino kėdes, minkštus baldus, spintas ir tuo metu reprezentavo Šiaulių baldų pramonę. 1940 metais privati M.Raiko – J.Rodo dirbtuvė buvo nacionalizuota. Akcinė bendrovė „Venta“ 1921 m. skelbėsi „esąs didžiausias medžio dirbinių fabrikas  Lietuvoje“, gaminęs stalus, rašomuosius stalus, kabinetų įrangą, spintas, mokyklinius suolus ir lentas,  bažnytinę įrangą.

Jonavoje, laikomoje garsiu Lietuvos baldininkystės centru, buvo keletas įmonių, kurias išlaikė savininkai, patys mažai nutuokdami apie gamybos paslaptis. Todėl čia gaminami baldai nepasižymėjo aukštesne gamybos kultūra, o prastai apmokami darbininkai nelabai ir stengėsi sąžiningai dirbti. Žinoma, kad 1930 m. veikė Landgano ir Kagano mechaninė baldų dirbtuvė, Ch. Solomino ir M. Kulvianskio baldų įmonė. 1933 m. mieste registruota jau daugiau panašių įmonių: Abelio Rezniko, Samuelio Černemano, Meselio Kulvinskio, Motelio Gurvičiaus, Jono Koženiausko, Chaimo Solomino,  Jankelio Taubero. 1938 m. šiuo verslu užsiėmė apie tūkstantis miestiečių; tiesa, daugelis iš jų baldus gamino savo namuose. Kadangi jonaviškių pagaminti baldai buvo labai kuklūs ir nebrangūs (gamino pagal tam tikrus šablonus), tai juos dažniausiai pardavinėjo turguose.

1926 m. Mažeikiuose J. Šablinskas atidarė baldų įmonę „Klevas“, gaminusią labai įvairius modernius baldus; įmonėje dirbo septyni žmonės. Kiek vėliau įsikūrė konkurentai – Šapiro vadovaujama dirbtuvė. Kėdainiuose baldus su pagalbininkais gamino Julijonas Jankauskas. Tarpukario metais Kybartuose buvo gaminami metaliniai baldai; medinių baldų gaminti nereikėjo, nes juos viešai ar kontrabandos keliu įsiveždavo iš Vokietijos. V. Penčyla  XIX a. pab. – XX a. pr. Marijampolėje, marijonų žemėje, atidarė baldų įmonę, kurios vietoje apie 1929 m. išaugo nemažas marijonų baldų fabrikas. Jame buvo gaminami ne tik bažnytiniai baldai, kryžiai, bet ir reto grožio raižyti „pilvoti“ bufetai. Baldžius J(?). Kvedaras turėjo ne tik dirbtuves, bet ir parduotuvę miesto centre. 1937 m. Marijampolės apskrityje veikė 8 baldų dirbtuvės.

XX a. 3-4 dešimtmečiuose baldininkus ruošė Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Ukmergės, Marijampolės, Seirijų amatų mokyklos. Moksleiviai be amato paslapčių buvo supažindinami su to meto moderniaisiais meno principais, išaugusiais užsakovų poreikiais. Amatų mokyklos kaupė       Vakarų Europos  žurnalus-katalogus, nuolat rengė gaminių parodas, kuriose juos ir pardavinėjo. Kai kurie baigusieji mokyklas imdavosi savarankiškai meistrauti, o kiti nueidavo dirbti samdiniais į jau rinkoje įsitvirtinusias įmones.

1931 m. rugpjūčio 5 d. švietimo ministro įsakymu Telšiuose įsteigta vidurinė amatų mokykla, kurios direktoriumi paskirtas Prahoje aukštąją amatų mokyklą baigęs Karolis Šimonis. Iš pradžių veikė tik medžio apdirbimo skyrius. Mokslas truko ketverius metus. 1938 m. Žemaitijos parodoje jau buvo eksponuota daugiau nei 40 įvairiausių dirbinių, tarp kurių „nepaprastai gražių baldų, iš kurių labiausiai publikos apgulti p. Kipro Petrausko dvarui (Rainiuose) užsakytieji baldai, kurie puošė vieną didžiulį kambarį“. Parodoje eksponuotas ir „pavyzdinis gyvenamasis namas vidutiniam ūkiui“.

   Marijampolės amatų mokykloje dirbo bažnytinių ir pasaulietinių baldų meistras V. Karalius. Kito šios mokyklos pedagogo Vinco Kašubos namuose irgi išliko keli jo pagaminti baldai. Kauno karininkų ramovės Prezidento kambario medžio apdailą irgi atliko Marijampolės amatų mokyklos auklėtiniai. Dažnai rengiamose darbų parodose būdavo eksponuojami mokinių sukurti baldai, kurie kainuodavo net keliolika tūkstančių litų.

Tarpukariu neretai baldus ar jų fragmentus projektavo menininkai-dizaineriai Gerardas Bagdonavičius, Sofija Pacevičienė, Vytautas K. Jonynas, Jonas Vainauskas, Antanas Gudaitis, JonasVirakas, Gerardas Bagdonavičius, Tadas Lomsargis (odos apdirbimo meistras), Antanas ir Anastazija Tamošaičiai (kūrė originalius gobelenus minkštiesiems baldams). Jono Virako sukurti baldai buvo eksponuojami 2005 metais, minint meistro šimtąsias gimimo metines. Tiesa, daugiausia jo projektų jau buvo realizuota pokariu. Ypač savo gamintų baldų paroda, surengta 1938 m. Kaune, išgarsėjo Jonas Vainauskas. Geriausi jo baldai papuošė Prekybos, pramonės ir amatų rūmus.  Nemažai Petro Rimšos pagamintų baldų galima rasti jo tėviškėje ir kai kurių kauniečių namuose; ypač jis išgarsėjo raižytomis kėdėmis ir krėslais, pagamintais baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Kėdė ir fotelis skirti Petrapilyje įsikūrusiam Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komitetui užfiksuoti nuotraukose. Ne juokais buvo planuota į šį fotelį-sostą sodinti tariamą Lietuvos karalių Vilchelmą Urachą, tituluojamą Mindaugu Antruoju.

Profesionaliu baldų projektuotoju tapo Jonas Prapuolenis (1900 – 1980). Didelę įtaką J. Prapuoleniui tuo metu darė skulptorius Vladas Grybas, paskatinęs ieškoti lietuviško charakterio baldų komplektams bei interjerams kurti. 1928 m. baigęs Kauno meno mokyklą pradėjo savarankiškai dirbti meninius įvairių paskirčių baldus įstaigoms ir privatiems asmenims. Jis 1932 m. įsteigė baldų studiją, o, nepavykus rasti pagalbininkų, nuo 1937 m. baldus gamino pats. Meistro sukurti baldai originalūs, saviti, įvairios apimties ir funkcijų, dalis pritaikyta serijinei gamybai. Kurdamas baldus menininkas daug eksperimentavo, ieškojo baldams patogių meninių formų, stengėsi suderinti funkcionalumą ir grožį, modernizmą derino su tautos meno ištakomis. Populiarino pintinius baldus. Jo kurti baldai puošė ne tik Kauno karininkų ramovės kunigaikščio Vytauto menę, bet ir nuosavus namus.  Sukūrė apie 120 baldų projektų.

J.Prapuolenio sukurtos kėdės, centre kėdė iš svetainės komplekto, 1937m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje pelniusi aukso medalį © E.Kurausko nuotr.
J.Prapuolenio sukurtos kėdės, centre kėdė iš svetainės komplekto, 1937m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje pelniusi aukso medalį
© E.Kurausko nuotr.

Pasaulio medienos amatų istorija

Informacija ruošiama apie Pasaulio medienos amatų istoriją